tikumas

tikùmas sm. (2) [K], KŽ; SD¹67, R, MŽ, N → tikęs 1: Kad jau tavo ir tikùmas: priejo ir išvertė pieną Rud. Koks tų čerpių tikùmas, tai da nėr žinios Sb. Per tą dešimtį mergų išmanos visi o visi krikščionys, kurie yra praminti mergomis drin tikumo, apvalumo tiesos tikėjimo DP568. ║ geroji savybė, tikimas kam: Taurėjančiam žmogui labai svarbu pažinti savo tikumus ir netikumus Vd.